Maskva
jūsų niekad nepavergs, jei Respublikos pilietis netaps maskvėnu, jei
išsaugos laisvo žmogaus tapatybę; todėl "įtvirtinkite širdyse
Respubliką", - mokė Jeanas Jacques'as Rousseau lietuvius ir lenkus. Visi
jo pamokymai - pagaliau ir lietuviškai.
Kadaise LDK
virtuvininkas Mykolas Vielhorskio Paryžiuje įkalbėjo Rousseau išdėstyti
pasiūlymus, kaip pertvarkyti Abiejų Tautų Respubliką, kad ji išliktų
tarp agresyvių Europos monarchijų.
1770-1771 m. Rousseau parašė
"Svarstymus apie Lenkijos valdžią ir apie jos reformos projektą" -
"Considérations sur le Gouvernement de Pologne et sur sa Réformation
projetée".
Šį darbą žemaičių bajoras Mauricijus Pranciškus
Karpis išvertė į lenkų kalbą ir 1789 m. paskelbė Varšuvoje. Šiemet
Daliaus Viilūno
Dalius Viliūnas
ir Vygando Aleksandravičiaus rūpesčiu Rousseau "Svarstymai" išleisti
lietuviškai - paskelbti judviejų knygoje "Jeanas Jacques'as Rousseau ir
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė" (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų
institutas).
Anksčiau Rousseau tekstą aptarinėjau ir išsivertęs
citavau akademiniuose straipsniuose. Tos citatos ir šiandien skamba
aktualiai. Tad dalinuosi.
Bajorai "nebus laimingi ir laisvi tol,
kol savo brolius laikys grandinėmis sukaustytus"; valstiečiams ir
miesteičiams būtina sugrąžinti prigimtinę teisę dalyvauti savo krašto
valdžioje, kad jie "širdimi prisirištų prie tėvynės"; todėl svarbiausia
bajorų pareiga - išlavinti visus krašto gyventojus ir padaryti juos
"pajėgius laisvei",- rašė Rousseau.
"Svarstymuose" Rousseau
vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į sunkiai žmonėms ir tautoms pakeliamą
laisvės naštą, į būtinybę tokiai naštai moraliai pasirengti:
"Laisvė yra sotus, bet sunkiai virškinamas maistas: reikia labai sveikų
skrandžių, kad ją ištvertum. Juokiuosi iš tų suniekšėjusių tautų,
kurios, sąmokslininkų sukurstytos, drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos
nesuvokia, bet, turėdamos pilnas vergo ydų širdis, įsivaizduoja, jog
pakanka maištauti, kad būtum laisvas. O išdidi ir šventa Laisve! Jei tie
vargšai galėtų tave pažinti, jei žinotų, kokia kaina tave įgyja ir
saugo, jei jaustų, kiek tavo įstatymai yra rūstesni už sunkų tironų
jungą, jų silpnos sielos, aistrų belaisvės, turėtų uždusti, išsigąstų
tavęs šimtąkart labiau negu nelaisvės, su siaubu bėgtų nuo tavęs, kaip
nuo sunkaus vežimo, galinčio juos sutraiškyti."
Rousseau
idealizavo lenkus ir lietuvius kaip laisvos Romos respublikos dorybių ir
idealų gynėjus, kaip laisvos tautos tapatybę to meto Europoje dar
išsaugojusius žmones. Abiejų Tautų Respublika, pasak jo, galinti
atgimti, jei remsis šia savo tapatybe ir ją stiprins.
Rousseau apie XVIII amžiaus Europą:
"Kas ką bekalbėtų, bet šiandien jau nebėra prancūzų, vokiečių, ispanų,
net anglų: tėra tik europiečiai. Visų tie patys skoniai, pomėgiai, tie
patys papročiai, nes niekam iš jų nesuteikė tautinio pavidalo jokia
išskirtinai sava teisė. Visi jie vienodomis sąlygomis elgsis vienodai.
<…> Visi kalbės apie viešąjį gėrį, o galvos tik apie save.
<…> Perteklius – vienintelė jų ambicija, auksas – vienintelė
aistra; būdami tikri, kad už auksą gali turėti viską, ko geidžia,
parsiduos pirmajam, kuris panorės juos nusipirkti."
